external image bite.jpg
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 18 (30) dieną Puziniškyje (Panevėžio raj.) inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius, baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą, vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimna­ziją. Iš mažumės Petkevičių šeimoje Gabrielei buvo įdiegtas požiūris, kad gyvenime svarbiausia – meilė artimajam ir demokratiškas santykis su kitu, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, tautybės, vartojamos kalbos.
1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio fondinės ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima. Gabrielę dvejus metus (1866-68) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis. Darbštus, fanatiškai atsidavęs liaudies švietimui ir mokslui, demokratiškas, geraširdis ir linksmas – toks L. Ivinskis liko G. Petkevičaitės-Bitės atmintyje iki pat jos mirties.
Gabrielė buvo devynerių metų, kai 1870 m., užsikrėtusi nuo slaugomų ligonių šiltine, mirė jos mama. Namų ūkį perėmė tėvo sesuo Regina. Tėvas rūpinosi vaikų auklėjimu ir mokymu, jiems buvo samdomi namų mokytojai. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą. Asketiškos mokyklos sąlygos sukėlė sunkią ligą, kuri persekiojo Petkevičaitę visą gyvenimą. Tačiau nežiūrint silpnos sveikatos, Gabrielė mokyklą 1876 m. baigė ir tais pačiais metais įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. 1878 m. pedagogų taryboje išlaikė brandos egzaminus ir gavo namų mokytojos diplomą. Gabrielė buvo gabi matematikai ir norėjo toliau studijuoti universitete. Tačiau tėvas tam nepritarė ir ji grįžo į Joniškėlį. Petkevičius skatino dukterį dirbti kultūrinį ir švietėjišką darbą savo aplinkoje ir kartu tvarkyti namų ūkį. Petkevičaitė ėmė slapta savo namuose mokyti Joniškėlio valstiečių vaikus, suorganizavo lietuviškos spaudos platinimo būrelį. Stengėsi toliau mokytis – 1885 m. baigė Deltuvos vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus, parašė lietuvišką knygelę apie bites.
Petkevičių namai Joniškėlyje tapo lietuvių veikėju susitikimų vieta. Čia įvairiomis dingstimis susiburdavo lietuvių inteligentai bei studentai. 1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba. 1890 m. pasiuntė savo pirmąją korespondenciją („Iš Panevėžio“) į laikraštį „Varpas“. Rašydama į „Ūkininką“, pradėjo pasirašinėti Bitės slapyvardžiu. Ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi. 1894 m. periodinėje spaudoje pradėjo skelbti grožinę kūrybą. Pirmasis Bitės kūrinys – apysaka „Vilkienė“ išspausdintas „Varpe“ (Nr.9, 10, 11 , 12). 1894 m. su Jadvyga Juškyte įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti ir jai vadovavo iki 1903 m. 1898 m. vasarą Petkevičaitės iniciatyva ir lėšomis buvo suorganizuota kelionė po Lietuvą, kurios tikslas – susitikti ir susipažinti su žymiais žmonėmis. Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu Dvi Moteri rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“. 1899 m. Bitė kartu su kitais inteligentais suorganizavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį Palangoje (Keturakio „Amerika pirtyje“). Ji buvo šio spektaklio iniciatorė, nes vakaro pelnas buvo numatytas skirti „Žiburėlio“ draugijai.
1901 m. Petkevičiai iš Joniškėlio persikėlė į savo dvarą Puziniškyje. Čia persikėlė ir inteligentų susibūrimai, iš Petkevičių namų buvo platinama lietuviška spauda. Per knygnešį Antaną Bataitį buvo organizuotas apylinkės žmonių mokymas. Intensyviai ėmė veikti „Žiburėlis“. Petkevičaitė užveisė bityną, kurio pajamas skyrė neturtingiems moksleiviams šelpti. Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė tuo metu nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale „Živaja starina“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime, ilgą laiką buvo jos garbės pirmininkė. Moterų judėjimas buvo viena iš Petkevičaitės veiklos sričių. Rašytoja dalyvavo daugelyje Lietuvos, Rusijos, tarptautinių moterų forumų. Gyvenant Puziniškyje, Petkevičaitei teko rūpintis ir pašlijusiais dvarelio reikalais, namo statyba, padėti tėvui slaugyti ligonius, taisyti vaistus. Kurį laiką Žemaitė gyveno Puziniškyje ir ėjo ekonomės pareigas Petkevičių dvarelyje.
1908 m. gavusi „Vilniaus žinių“ kvietimą tapti redaktore, persikraustė į Vilnių. 1909–1913 m. dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje. 1911–1912 m. redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei.
Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia mokė kaimo vaikus, įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Baigusi medicinos felčerių kursus Panevėžyje, gydė kaimo žmones, rašė „Karo meto dienoraštį“.
1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Nuo 1920 m. buvo renkama direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms. 1919 m. gimnazijoje įkūrė „Žiburėlio“ draugijos skyrių. Į šią veiklą įtraukė mokytojus, miesto visuomenę.
1920 m. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nuo valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų bloko. Kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė, pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Buvo išrinkta į Laikinosios Valstybės Konstitucijos projekto komisiją, dalyvavo frakcijos ir Seimo posėdžiuose. Tačiau Seimo darbe plačiau nepasireiškė – po trijų mėnesių Petkevičaitė grįžo atgal mokytojauti į Panevėžį. Dirbo įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje. 1920 m. dalyvavo aštuntajame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje. Petkevičaitės iniciatyva buvo įkurta Lietuvos Abolicionistų draugija.1922 m. prisidėjo prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo.
Rūpinosi ne tik moksleivių, bet ir mokytojų gyvenimo sąlygomis. 1921 metais Bitės iniciatyva gimnazijoje įkurta mokytojų savišalpos draugija „Atsarga“. Ji gavo Panevėžio komendanto leidimą sudaryti kalinių globos komitetą ir jam vadovavo. Komitetas rūpinosi kalinių darbo sąlygomis, įkūrė kalėjimo mokyklą. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. 1924 m. buvo išrinkta į Panevėžio apskrities savivaldybę, aktyviai dalyvavo švietimo ir socialinės apsaugos komisijų darbe.
Didelis pamokų krūvis, visuomeninė veikla alino rašytojos sveikatą. 1924 m. Petkevičaitė išvyko gydytis į Prancūziją. Grįžusi gavo direktoriaus Jono Yčo pasiūlymą pasitraukti iš mokytojos pareigų. 1925 metais persikėlė gyventi į Puziniškį, vėl dirbo pačios organizuotuose kursuose suaugusiems. Tačiau nepalankios gyvenimo sąlygos Puziniškyje privertė rašytoją grįžti 1927 m. į Panevėžį. Dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė, bendravo su jaunimu. 1928 m. dar kartą buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke. Įkūrė ortopedinės pagalbos draugiją. Retkarčiais skaitydavo paskaitas Panevėžio liaudies universitete, prisidėjo prie Panevėžio miesto savivaldybės nepilnamečių reikalų komisijos darbo. 1931 metais Petkevičaitė rašė J. Juškytei: „Gyvenu, kaip visuomet, gera viltimi, rankų nenuleisdama. Nors kasdien šalčiau darosi šiam pasaulyje... Trūksta idėjos draugų“ (Raštai. T. 6, p. 384). Rašė romaną „Ad astra“ (išleistas 1933 m.), atsiminimų knygas „Karo metų dienoraštis“, „Iš mūsų kovų ir vargų“. 1929 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
Mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1943 metais birželio 14 dieną.

Daugiau apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę http://www.pavb.lt/?virtuali-bite